Aš mokyklos vestibiuly stoviu,
Aplinkui tiek pažįstamų veidų,
Įsiliedama į minią savo noru,
Aš tampu viena iš jų...

Žvilgsnis, dvelkiantis neramumu,
Klaidžioja ant jų veidų.

Juokias netikrumo kaukės,
Bijančios dienos šviesios,
Prakaitas, pripildytas apgaulės,
Teška ant plytelės suodinos...

Akys rodo ilgesiu savu,
Neranda mylimos akių.

Nuo sienų dvelkia saldumu,
Nors nematyti to ant jų pačių,
Ašaros nurieda grindiniu šaltu,
Bet nieks nenori pastebėti jų...

Slepiuosi drebančiu kūnu
Už apgaulingų nugarų.

Po skambučio atlaisvėja kėdės,
Apakintos ryškios šviesos.
Nurimsta triukšmo vėlės,
Maldaudamos tylos...

Nenoriu pripažinti, kad myliu,
Todėl daugiau nepakeliu akių...