Rašyt per prievartą
Ir dėstyt nebūtas mintis,
Kentėti sielvartą
Ir nežinot, kaip jį pagrįst.
Apsižodžiuot su niekuo
Ir pasijaust kaltu,
Pasikeisti vietom
Ir nerast tam priežasčių.
Iš namų išvyti vyrą
Ir susivokt – esi našle,
Įsiklausyt į erdvią tylą
Ir dusti po žeme.
Laukti visą amžinybę
Ir žinoti – to nebus,
Savyje atrast didvyrį
Ir pralaimėt visus draugus.
Nepalikti pėdsako kely
Ir pasukti atgalios,
Nesuprasti, kuo esi,
Ir nudvėsti papieviuos.
shmor
2009-04-18 19:49:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): shmor
Sukurta: 2009-04-21 16:25:58
aš toks žmogus tik kartais :D kai aplinkybės nekaip susiklosto.
ačiū
Vartotojas (-a): jilita
Sukurta: 2009-04-20 14:50:14
na ir žiaurumas "nudvėsti papieviuos", galėjai ir gražiau pabaigti :) , bet matosi, kad toks žmogus esi ir niekas nepakeis ;) Šiaip kartais gerai paskaityt tokią kūrybą.
Vartotojas (-a): shmor
Sukurta: 2009-04-20 10:08:29
ačiū už komentarus.
visgi eilės ir kitokia kūryba gimsta ne tik iš laimės, meilės ir t.t. ;) o obuolys nuo obels netoli rieda.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-18 22:02:11
Man regis čia esama dirbtimumo. O pabaigoje ta frazė visai sugadina kūrinį.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-18 20:09:34
"Ir pralaimėt visus draugus" - gal jų galima ir laimėti? Geriau, kai laimimas, įgyjamas draugų palankumas, pagarba, prierašumas. Lietuvių kalboje - žmonės miršta, gyvuliai gaišta. Kartais nudvesia, bet ne žmonės. Gal prozoje, tam tikromis aplinkybėmis, įmanomas šio žodžio vartojimas, bet poezijoje - sunkiai kramtomas, gerklėje stringa.