Leila pasirėmė delnais galvą. Įrėmusi alkūnes į kelius ji žiūrėjo pro langą. Gatve važiavo mašinos. Stovinčio autobuso link bėgo vaikinas su raudonu skėčiu. Leila atsiduso.
Atitraukusi užuolaidą Leila nušoko nuo palangės ir nuėjo prie lentynos. Ištraukė seną istorijos vadovėlį, nuo stalo paėmė sąsiuvinį ir kuprinėje susiradusi pieštuką vėl susirangė ant palangės.
– Labas, Leila, pasisveikino Vytautė, stovėdama tarpduryje.
Leila lėtai pakėlė akis. Lyg ir žiojosi kažką sakyti, bet paskui susičiaupė ir giliai atsikvėpusi užtraukė užuolaidą.
Vytautė dar kurį laiką stovėjo tarpduryje. Leila tą puikiai jautė, todėl ramiai sėdėjo ir laukė. Paskui, kai pasijuto saugi, atvertė paskutinį knygos puslapį ir sugniaužė aplamdytas nuotraukas.
Žiūrėdama į mamos nuotraukas, Leila jausdavosi rami. Ją ramino tos rudos akys ir trumpi susisukę plaukai. Ji irgi norėtų trumpų plaukų. Bet tėtis nenori.
Vytautė buvo jos pamotė. Mergina nemylėjo jos, negalėjo mylėti. Nesugebėjo pamilti, nors Vytautė elgėsi su ja kaip su tikra dukra. Vytautė jai buvo greičiau draugė, nei mama.
- Aš žinau, kad tau sunku. Bet pasistenk nesielgti taip su Vyte. Puikiai žinai, kad myliu jus abi.
Leila krūptelėjo.
- Aš nieko nepadariau jai! – mergina iškart puolė gintis.
- Padarei.
- Ne!
- Nesiginčyk, Leila. Man irgi trūksta mamos.
- Netrūksta!
- Leila, nedrįsk taip kalbėti!
- Netrūksta tau jos! – nušokusi nuo palangės žemyn ir priglaudusi rankas prie krūtinės, šaukė Leila. – Netrūksta! Jei trūktų, nesėdėtum vien su savo mylima Vytaute! Tau niekad nerūpėjo mama! Tu pamiršdavai mane pasiimti iš darželio, ir aš su auklėtojomis sėdėdavau valandų valandas, kol mama susiprasdavo parsivesti mane namo! Tu niekad neatėjai nė į vieną tėvų susirinkimą! Tu niekad neturėjai laiko mokyti mane plaukti ar važiuoti dviračiu! Kai išvažiavau su mama prie jūros, tu net paprasčiausio žiurkėno nesugebėjai pašerti, nes ištisai sėdėjai su Vytaute! Tu norėjai, kad mama mirtų!..
Leilai pritrūko žodžių. Ašaros riedėjo skruostais, kūnas neramiai drebėjo.
- Bet Leila... – pradėjo tėvas.
Mergina tik apsisuko ir šluostydamasi ašaras išbėgo pro duris.
Jos kambarys buvo gražus. Vytė norėjo, kad Leila turėtų tokį kambarį, kuriame jaustųsi laiminga.
Ant palangės gulėjo atverstas vadovėlis, ant grindų mėtėsi iš Leilos rankų išslydusi nuotrauka. Tėvas priėjo, pakėlė ją nuo žemės, paskui prisėdo ant lovos krašto ir susimąstė.
Nuotrauka buvo sena, iš pirmosios kelionės prie jūros. Čia buvo ir Leila, ir Gajus, ir mama. Visi juokėsi, mama glėbyje laikė Leilą, o Gajus sėdėjo ant didelio margo kamuolio. Tėvas prisiminė, kaip fotografuodamas erzino vaikus:
- Nagi, šypsomės, tuoj purptelės balandis iš fotoaparato!
Ir visi juokėsi.
Paskui atsiminė ligoninę, laukiamąjį, vis nerimstantį Gajų, reanimacijoje gulinčią Leilą ir sunerimusius gydytojų veidus. Visą tą nežinią, tą pasakytą „nuosprendį“. Jis dar ir dabar atsiminė, koks akmeninis buvo gydytojo veidas, kokios karčios buvo Gajaus ašaros, koks ilgas atrodė kelias namo...
- Neverk.
Tarpduryje vėl stovėjo Leila.