Kodėl šitoks lengvas šventadienio vakaro žingsnis,
Kad jo nesigirdi?
Ramybės ūkais besidengiančios pievos užsnūdo
Ir kiemas nuščiuvo užglostęs
Išmiegamu nuovargiu vaiko čiulbavimą sodrų.
Tik tavo peties šiluma
Dar teka dabar į mane
Lyg amžinas srautas,
Didžioji prasmė ir gyvenimo laimė didžioji.
Ir viskas atrodo kitaip -
Ir vakaro žvaigždės,
Ir prieblandos krintančios klostės,
Ir numatoma darbo seka,
Kai rikiuojasi ji mintyse,
Nes sušildo gyvenimą tavo peties šiluma,
Į kurią pasiremdamas eina lengvai šis šventadienio vakaras.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-17 17:09:43
Atsisakyčiau kelių "ir". Taiklus kolegų pastebėjimas.
Būties apmąstymas.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-17 14:41:37
Sutinku su Tikruoju Dearniu dėl tos "didžiosios" eilutės. Jausminga iki graudulio iki eilutės "ir numatoma darbo seka". Darbo grafikas nuteikia sunkumams, lengvumas prarandamas. Gerai, kad petys, į kurį galima atsiremti išlieka.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-17 13:35:20
Kūrinys savotiškai balansuoja tarp rimto eilėraščio ir jausminio eiliuko. Silpniausia kūrinio grandis - eilutė:
Didžioji prasmė ir gyvenimo laimė didžioji.