Mėlynas vanduo,
Sunkus akmuo
Jame glūdi
Ir į viršų, į šviesą žiūri.
Bet jis giliai,
O jo šviesa aukštai,
Akmuo liūdi,
Nes niekaip šviesos neįžiūri.
Jį jūra skalauja,
O jis tik ją ragauja.
Akmens neišplauna į krantą,
Nes jo svoris nekrenta.
Niekada šviesos neišvys
Į vandens paviršių neišlįs,
Nors jam ir kančia
Tokia akmens dalia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jilita
Sukurta: 2009-04-20 15:01:57
Patiko kai kurios metaforos:
"Jį jūra skalauja,
O jis tik ją ragauja.
Akmens neišplauna į krantą,
Nes jo svoris nekrenta." sėkmės :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-16 20:00:59
KrantĄ; šviesĄ; išlĮs.
Kol kas bandymas.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-16 19:59:00
Nejaučiu nieko, kas būtų išgyventa. "Nors jam ir kančia tokia akmens dalia" - primena senų žmonių padūsavimus. Ir gal turėtų būti: nors ji ir kenčia, arba nors tokia jo kančia... Gal ir yra kažkokia gili mintis, tai iškelkite ją iš to mėlyno vandens.
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2009-04-16 19:37:40
man tai nelabai primena eilėraštį..