Dievas man liepė būti čia,
šioje žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūt tą amžinybės mirksnį,
vadinamą gyvenimu.
Ir aš – Jo tvarinys,
vardu Adelė,
dar kabinuos į gyvenimą
kaip ta maža skruzdė...
Per tuos nugyventus metus,
kiek tik pamenu,
viskuo aš žemėje buvau:
ir vyturiu, ir akmeniu...
Gal greit paliepsi, Dieve,
man nebūti – nevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi:
– Na, eime!
Eime...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-04-17 21:03:21
Pamąstymai apie gyvenimo laikinumą...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-04-17 09:14:06
skausmingas. dar pabūkim...
Anonimas
Sukurta: 2009-04-16 23:53:46
Prieita iki tos kulminacijos, bet visas tekstas be vidinio skambesio - trūksta jam gyvybės, taip pernelyg proziškai autobiografiškai palikta.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-04-16 15:45:37
Kol dar neišgirdome žodžio "Eime..." BŪKIME.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-16 12:41:02
Per tuos nugyventus metus,
kiek tik pamenu,
viskuo aš žemėje buvau:
ir vyturiu, ir akmeniu
...žodžiai iš skaidriausių gelmių...
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-16 12:23:10
Gal geriau skambėtų "dar kabinuosi į gyvenimą"? O šiaip, turiu labai panašų eilėraštį... Kartais taip sutampa keistai... Net smagu. Maniškiai tik į kitokius "marškinėlius" įvilkti...
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2009-04-16 12:02:33
Dievo baimingi žmonės
Anonimas
Sukurta: 2009-04-16 11:54:57
...jausmingai išreikštas gyvenimo čia laikinumas...Visiems ateis laikas išeiti...tikiu, kad dar pabūsime,dar ne viską atlikome duotai misijai. Patiko.