Na, eime!
Dievas man liepė būti čia,
šioje žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūt tą amžinybės mirksnį,
vadinamą gyvenimu.
Ir aš – Jo tvarinys,
vardu Adelė,
dar kabinuos į gyvenimą
kaip ta maža skruzdė...
Per tuos nugyventus metus,
kiek tik pamenu,
viskuo aš žemėje buvau:
ir vyturiu, ir akmeniu...
Gal greit paliepsi, Dieve,
man nebūti – nevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi:
– Na, eime!
Eime...