Pavargau...

Pavargau aš nuo tavojo žvilgsnio,
Nuo glamonių tavų pavargau.
Aš vienatvės dažnai pasiilgstu,
Ko net sau niekada nesakau.

Ne dėl to, kad tavęs nemylėčiau,
Bet gyvenimo kelias painus.
Žvaigždės kelrodės kelio nešviečia,
Ir todėl apgraibom aš einu.

Nežinau, ar teisingas tas kelias,
Bet kur grįžti – taip pat nežinia...
Ir todėl nuolat ieškau žvaigždelės,
Kad parvestų namo, pas tave.

Tu gali tą žvaigždelę uždegti,
Kad spindėtų skaidrus žiburys,
Kad paklydėlė laimė šią naktį
Vėl pabelstų į mūsų duris.
Moralistė

2009-04-13 00:04:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Moralistė

Sukurta: 2009-04-16 16:33:58

O argi taip gyvenime nebūna , kad žmogus blaškosi ir yra pažeidžiamas ir silpnas? Galima diskutuoti. Keistokai atrodo noras matyti visus pasaulio viešpačiais... Beje, žmogus PASIMESTI negali, gali SUTRIKTI. O šiaip už pastabas esu labai dėkinga. Man svarbi skaitytojų nuomonė. O ypač profesionali.

Anonimas

Sukurta: 2009-04-14 23:27:27

pasimetimas tarp 'noriu' ir 'priimtina'. nelabai įtikinamas abejojimas, sutrikimas, nežinia. iš serijos 'be tavęs blogai, su tavim dar blogiau' :)

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2009-04-13 09:47:02

kas atspės tą suės / moteriškas / :)