Santrauka:
žinau. netobulai. sentimentaliai. bet kitaip dabar būti ir negali... ir nenoriu, kad būtų kitaip.
ir pianino tylėjime
lietaus skambesys
miestui nejučia akis užmerksiantis
man mano nežinią
iš lėto paverčia viltim
tik neleisk paširdy vėl
suvirpėti šešėliui
negalima kol tu dar čia
susižeisti negalima
paleisti nė vienos sekundės
patyliukais migdant šviesą
tavimi apsvaigus
žodis po žodžio
subyri man į sielą
jai prisakiusi buvau tylėti
o vis vien prakalbini
baltais ievų žydėjimais prabyla
žodis po žodžio
ir vis ramiau
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-15 16:53:35
O man labai patrauklu. Žingsnelis po žingsnelio, tylutėliais lietaus garsais, išsakytas "apsvaigimas", susižavėjimas, ramiai peraugantis į stipresnį jausmą... "Subyri man į sielą..." Subtilu.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-14 23:29:16
sentimentalumas, kai neatmieštas banalumu, būna gražus. čia tas atvejis.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-12 22:18:21
Baltais ievų žydėjimais prabyla-nuostabu!!!
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-12 16:40:30
žodis po žodžio
subyri man į sielą
ir vis ramiau......
šviesiai :)