ir pianino tylėjime
lietaus skambesys
miestui nejučia akis užmerksiantis
man mano nežinią
iš lėto paverčia viltim

tik neleisk paširdy vėl
suvirpėti šešėliui
negalima kol tu dar čia
susižeisti negalima
paleisti nė vienos sekundės
patyliukais migdant šviesą
tavimi apsvaigus

žodis po žodžio
subyri man į sielą
jai prisakiusi buvau tylėti
o vis vien prakalbini
baltais ievų žydėjimais prabyla
žodis po žodžio
ir vis ramiau