Siuntė žaibas bauginantį blyksnį.
Purtė vėjas. Jo šuorai – pikti!
Lyg pelyno trauktinė pernykštė –
Sielvartinga taurė ir karti.
Tarsi lapas nuo vėjo virpėjau,
Nes glėby juodą naktį laikiau.
Iš krūtinės ji šilumą gėrė
Ir vis supo į tamsą tvirčiau.
Jeigu meilė ir klupdo, ir kelia,
Nesvyruok. Suklupau aš – pakelk!
Geras žodis stebuklą juk gali,
Tad neleisk man suklupusiai verkt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-04-10 19:11:33
"Geras žodis stebuklą juk gali,
Tad neleisk man suklupusiai verkt."
Gerai, Eglute, gerai.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-04-10 18:36:00
" Tad neleisk man suklupusiai verkt."
Anonimas
Sukurta: 2009-04-10 18:22:19
...gražiai suvirpina minčių bangos.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-10 18:18:20
Gražiai sueiliuotas tikras išgyvenimas...tegul vėjai atsiunčia tą,kurs pakels ir ašaras nušluostys...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-10 18:12:04
Neišgyvenus praradimo, skausmo ir kančios, nesužinosi kas yra palaima. Tokia jau žmogiška lemtis, ji visada stygiuje...akimirkos palaima atsveria ir atperka.
Nuoširdus, savasis išgyvenimas perpintas gamtos vaizdiniais.