Siuntė žaibas bauginantį blyksnį.    
Purtė vėjas. Jo šuorai – pikti!
Lyg pelyno trauktinė pernykštė –
Sielvartinga taurė ir karti.

Tarsi lapas nuo vėjo virpėjau,
Nes glėby juodą naktį laikiau.
Iš krūtinės ji šilumą gėrė
Ir vis supo į tamsą tvirčiau.

Jeigu meilė ir klupdo, ir kelia,
Nesvyruok. Suklupau aš – pakelk!
Geras žodis stebuklą juk gali,
Tad neleisk man suklupusiai verkt.