Po galva pasidėsiu žarą vakarę,
Rūpestėlius nuo veido
nubrauks šviesioji
rudenė naktis.
Sietynus įžiebęs, sidabrinis vikaras
Pakvies maldai, kol žvaigždes
lyg viltis
danguje nuraškys..
Juk žinau: diena raukšlele man ant veido
Nejučia rūpestėlį
ne vieną
tikrai įrašys...
Neburnoju dienos, nes pažinti man leido
Nuopolio saldį,
skaidrias svajones
ir bemieges naktis...
Skaudžios rasos lig širdies tarsi koks smaigas:
Šalnos, darganos, gruodas,
ištuštėjus erdvių
pilkuma,
Aišku, kris baltos, riebios pirmosios snaigės
Ir ištikš be vilties,
o po to –
vien balta tylos glūduma...
Ražas
2009-04-09 11:32:25
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-09 17:05:06
patiko - įdomiai pažaista forma, galbūt kiek prasmingesnio išpildymo antrajai eilučių daliai (lygiuotai pagal dešinę) norėtųsi, bet visuma įdomiai susiskaito, lengvai, netuščiažodžiaujant.
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2009-04-09 13:59:12
Įprastai plaukianti lyrika, kuri plukdo... Visgi, galėtų būti ir neįprastiniai įvaizdžiai pasirinkti, nes dabar skęsta būryje kitų, tokių pat plaukiančių, gerų darbų. Patiko forma. Ir keturios eilutės apie sidabrinį vikarą.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-09 12:24:30
Nežinau, man geriau skambėjo sidabrinis Vikaras- kunigas neturintys savo parapijos, o tai prilygsta - Mėnuliui, bet tai tik mano pozicija, nes prasmė gaunasi danguje kita.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-09 11:40:51
o po to -
vien balta tylos glūduma...Gynenimas - sustojęs baltoje tyloje.Ilgesio ir skausmo - gaida, puikus darbas.