Po galva pasidėsiu žarą vakarę,
Rūpestėlius nuo veido
                                        nubrauks šviesioji
                                             rudenė naktis.
Sietynus įžiebęs, sidabrinis vikaras
Pakvies maldai, kol žvaigždes
                                                      lyg viltis
                                      danguje nuraškys..

Juk žinau: diena raukšlele man ant veido
Nejučia rūpestėlį
                                                     ne vieną
                                              tikrai įrašys...
Neburnoju dienos, nes pažinti man leido
Nuopolio saldį,
                                       skaidrias svajones
                                    ir bemieges naktis...

Skaudžios rasos lig širdies tarsi koks smaigas:
Šalnos, darganos, gruodas,
                                          ištuštėjus erdvių
                                                      pilkuma,
Aišku, kris baltos, riebios pirmosios snaigės
Ir ištikš be vilties,
                                                     o po to –
                           vien balta tylos glūduma...