Pelėda neūbauja auštant,
O akmenys nekalba žiemą.
Tik skamba varpai miestely,
Ir brėkšta jau rytas gražus.

Jis vienas beliko miglotoj žemėj.
Jis vienas alsavo upokšnio vėsa.
Ir slėpėsi naktį su baime po egle,
Ir blaškėsi pievoj sapnų ir tikrovės paveiktas.

Rūkas nešmėkščioja vasarą,
O liepsna neūžia vėjyje.
Tik naktis atskuba ištiesusi delnus
Ir laukia kitokio ryto.