BALANDIS:
02.
      Jau sode.
     Tikėjausi, kad  bus gražiau, bet vis dėlto gerai, kad čia. Pernai sezoną trimis dienomis pradėjome anksčiau. Štai kaip atrodo pernykštis parašas.

------------------------------------------------
BALSIAI, 2008 04 05

Sodo sezonas prasideda.
Pirmas kartas, kai pasiliekame nakvynei. Tikiuosi, kad neišnyksime, kadangi be automobilio, o Kandžiuką tampyti po autobusus - troleibusus nesinori. Taigi Kandžius lyg ir “nusodina” būti čia. Sezoną pradėti gal dar ankstoka, bet pernai pradėjome netgi anksčiau. Taigi:
  
  - SVEIKAS, SODE!

    Dabar jau vakaras. Už lango tamsa ir tyluma. Miestas lyg atitolo, nors negalėčiau pasakyti, kad jo dienos triukšmas man užgula ausis. Įprasti, kasdieniai dalykai įeina į kraują. Najininkuose gal net greičiau, kadangi ten triukšmą gerokai didina oro uostas.
    Šiandien bandėme pasitvarkyti išverstus namus. Dabar jie be dviejų langų ir pilni siautėjimo. Kalbu apie pasekmes po įsibrovėlių apsilankymo. Net nežinau, ar jie ką išnešė, bet kažko ieškant pasiautėta labai įspūdingai. Atstatant tvarką darbo pakaks dar ir kitoms dienoms.
                                       *************  
     Šiais metais neprašyti svečiai nesilankė - viskas, kaip palikta. Žodžiu, smagiau, nors pasikrapštinėjimų  yra ir bus. Ir pirmos gėlės - našlaitės- pasitiko žiedais. Tačiau iš sparnuočių  tepamačiau tik musę.  Ir ją - jau ropojančią ant lango stiklo. Nusprendžiau  atdaryti langą ir išleisti į pavasarį.
     Dabar, kai jau po 9 valandos vakaro, mano Pastogės apartamente +9.
Užkliuvo iš knygų lentynos išslydusi  nedidukė knygutė. Be viršelių. Matyt,  juos sunaudojo pelės, bet visi kiti puslapiai išlikę. “Reikės įrėminti”, - pagalvojau apie knygos apdarą  ir atverstame puslapyje perskaičiau:
     “Laimė plačiąja prasme - tai pilnutinis žmogaus pasitenkinimas būtimi, ir savo individualiąja, ir  visos žmonijos, viso pasaulio būtimi“. Pasirodo, kad rankose laikau  Broniaus Kuzmicko  knygutę  “Laimė”.
    - O, vos pelės nesugraužė, - šyptelėjau nuotaikoje ir apdengti knygą savos gamybos viršeliais pasidarė būtina.-  Gal nors per šį sezoną pasiseks perskaityti kad ir tokią nedidelę knygutę?

03.
     Ryte atėjęs į  Pastogės departamentą Celsijų radau mažiau, būtent keturis, bet jie buvo nuotaikingi - esą, nesiraukyk, seni. Jeigu vanduo nesušalo, tai ir pats nesušalsi. O nepatingėjęs pakrutėti, greit ir šilumą pajausi. Krutėk!, - pasakė Ričardas.
     - Arba geriau apsirenk. Užsimauk dar vieną megztinį. Nėra kam  taupyti, o į kapą nenusineši,- pasakė Saudargas.
     - Ir būk kantresnis. Šiandien rinksimės į didesnę draugę.
     - Į draugę, Vyteni? Žinot, kas yra DRAUGĖ? - kilstelėjau antakius, bet, žinoma, to
klausti nereikėjo. Tai, ką užmiršta žodynai, Celsijai neretai nešioja su savimi, tačiau pasirodo, kad ir žodynai dar neišmetė šio gražaus prasmingo žodžio ir net  nori, kad dažniau būtų įdėtas žmonių  lūpose; jie net mielai paaiškina, kaip ir kokiais atvejais tai geriausia daryti.
     Išgirdęs mano klausimą Vytenis irgi kilstelėjau antakius, o aš jau spaudžiau lūpose senio šypseną ir:
     -Sveikinu, vyrai, su vardadieniais. Ir manau, kad mes vėl gyvensime pagal tikrą kalendorių. Kai ir anais metais.
     -Tikri vyrai savo kalendorių nekaitalioja. Kaip ir savo moters. Bent jau per sodo sezoną.
     - Kodėl tik vyrai? Moterys taip pat,- atsiliepė Vytenė. Ir apsižvalgiusi: - O Vidinis? Kodėl jo nesimato?
     “Tikru” kalendoriumi po gan ilgų derybų, svarstymų, ginčių pripažinome Danutės Balsytė “lietuvio kalendorių,”. Ne iš karto pastebėjome tokį esantį valstybės gyvenimo ir veiklos apyvartoje, bet jau 1999 metais jis buvo pakeltas į aukščiausią rangą ir įtikinama balsų persvara rekomenduotas sodo sezonui. Įdomu, kad tai atsitiko balandžio 1d., kas labai trukdė didesnei balsų daugumai sukaupti, bet nepaisant tokios kliūties, kalendoriaus veika buvo įteisinta demokratišku balsavimu. Šiemet prasideda vienuoliktasis sodo sezonas, neišleidžiant „lietuvio kalendoriaus“ iš akių ir šitokiu būdu neužmirštant atsiminti, kad žmonės gyvenai ir anapus sodų.
     -Nebūtų jis Vidinis, jeigu kaip visi ir su visais kartu. Savo gyvenimą kuria savaip. Tik pagal jam vienam žinomus receptus. Na ir tegu.
     - Atsiras. Tai ne bėda,  o va, - linktelėjau vakarienes kiemo tvoros pusėn ir daugiau kalbėti nereikėjo. Varduvininkai žinojo, kad parodžiau į Mindaugą Račkauską.
     - Jis pavasario nelaukdavo. Sodas jam ir į žiemą. Būdavo, užklysti, o jis vienas, bet švilpauja kaip varnėnas.
     - Taip, jis pavasario nelaukdavo,- pritariau sakomai tiesai, prisimindamas, kad vakar netyčia akims užkliuvo įrašas. Tai buvo Mindaugo interviu Vilniaus radijui iš 2000 metų  balandžio 19 dienos.              

Mindaugas:
    Sode labai pailsiu, labai mėgstu gamta, na, ir perspektyvoj matau, kad čia reiks praleist senatvę. Juo labiau, kad čia neblogai autobusai važiuoja. Yra elektra, yra vanduo, dujos. Nu labiausiai traukia gamta. Ji čia labai graži, labai paramina. Dabartinis gyvenimas sudėtingas. Darbe ir mieste  sveikatos ir nervų neparaminsi, o čia tai labai gerai išeina. Va, kad ir pasižiūrėjus į pušyną - žalią, gražų. Ir žibutės, kurios kaip kilimas paržydę gražiai, dailiai.

     Kaip dažnai pasakoma, parimau ir susimąsčiau.  Beje, ir apie tai, ar kituose kraštuose daug kas žino, kad sodas dažnam Vilniaus gyventojui, tai ne tas poilsis, kai rankos sukištos kišenėse ar padėtos ant pilvo. Supraskit: šitaip žmogus ilsisi. Čia žmogaus rankos dažniausiai  užimtos darbais. Tai ar galima kalbėti apie sodą, kaip poilsio vietą?

Mindaugas:
      Darbo daug, bet malonus. Noriu įsirengti sodą taip, kad jis būt patogus gyventi. Vanduo, ir kiti patogumai - baldai, padėjimai, lentynos. Labai smagu turėt savo darbo rezultatą. Kad ir kuklų.  Kaip malonu, kai uždera daržovės, o jos gan gausiai uždera.  Pats darbo rezultatas smagumą teikia.
               _______________________________  
                  
                         Jau žemę rankomis semiu
                         Ir kaip vanduo jis nuteka iš saujos -
                         Nejau atėjo laikas ir kalbu
                         Apie senatvę?
                         O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus
                         Ir įsiklausius į jos aiškią kalbą -
                         Nejau šitie kapai
                         Žeme kaip vandeniu
                         Mano draugus užliejo?

                         O aš dar vis apie senatvę…
                         Dar vis barstau žingsnius
                         Dejuodamas, kad jie netikę,
                         O jeigu dar žemiau teisybei nusilenkus -
                         Jie aplenkė ne vieną
                         Netgi mano mirtį.

     - Negi ir aš sugebu, kaip Vidinis, -  pagalvojau išgirdęs savyje eilėraštį, bet tuo pat metu išgirdau  Vytenę:
     - O Vidinis! Vilką minim, vilkas čia.
     - Mindaugą minim. Mindaugą Račkauską. Bet jis jau nepareis. Šis sodo sezonas jau be jo, - savaime išsprūdo pašnibžda kaip poteriai sakomi žodžiai, bet jų tiesa irgi kaip kapui paliktas kryžius. Iš ten nepareinama.