Sudilo, ištrupėjo gruodas,
Mažais upeliais nualmėjo.
Baltai putoja vyšnių sodas,
Per žiemą tyliai tešnabždėjęs.
Ir jau nostalgijos neliko
Nei gniūžtėm, nei snieguolių šokiui,
Kada pirma žolė išdygus,
Kada alyvos danguj juokias.
Sūpuoja debesį šakose
Čia obelis, ir dūzgia bitės.
Ir aš su jom kartu džiaugiuosi
Baltam žiedų rūke paklydus.
Ir mano sieloj šiandien šventė –
Pabraidžiokim po žemės rojų,
Tik laimei trokšdami gyventi,
Kurios anksčiau nepažinojom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-07 10:10:26
Gera, puiku :)
Vartotojas (-a): Ewila
Sukurta: 2009-04-06 21:55:23
graziai ;] super ;]
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-04-05 23:08:59
melodinga, spalvinga, džiugu.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-05 20:07:17
Ačiū!Pasibuvojau šventėje:-)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-04-05 18:45:00
Galima ir skristi tame rojuje :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-05 17:29:25
Saliamutės dvasia - "Ir mano sieloj šiandien šventė" :)