Sudilo, ištrupėjo gruodas,
Mažais upeliais nualmėjo.
Baltai putoja vyšnių sodas,
Per žiemą tyliai tešnabždėjęs.

Ir jau nostalgijos neliko
Nei gniūžtėm, nei snieguolių šokiui,
Kada pirma žolė išdygus,
Kada alyvos danguj juokias.

Sūpuoja debesį šakose
Čia obelis, ir dūzgia bitės.
Ir aš su jom kartu džiaugiuosi
Baltam žiedų rūke paklydus.

Ir mano sieloj šiandien šventė –
Pabraidžiokim po žemės rojų,
Tik laimei trokšdami gyventi,
Kurios anksčiau nepažinojom.