Šįvakar verkia angelai
Magnolijos žiede sutūpę.
Stebuklo laukę taip ilgai,
Tyloj suglaudę savo lūpas.
Begarsiais žingsniais prieinu,
Nušluostau ašaras nuo skruostų.
Ir vėl būty išgyvenu
Kasdienę duoną sėjant mostais.
O vieno angelo kakta
Šiltu lašu suprakaitavus.
Palietus ją širdies šnekta
Lyg paukštę rojuje pagavus.
Ir mano ašara tyra,
Taurumą angelų pasiekus,
Pavasario švelnia aistra
Ant raukšlės džiūti pasilieka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-19 09:37:58
gal tik ašarom angelus ir galima prakalbinti, bet siela atsigauna
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-10 15:16:05
Atgaiva sielai.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-04-09 10:53:58
Švelniai trapus prisilietimas prie magnolijos žiedo. Apsakyta taip, kad skaitai ir tarsi jauti, kaip jis skleidžiasi, skaidrėji išskaidrėji kartu:) Graži sąsaja.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-07 21:43:44
trapu ir lengva sieloje :)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2009-04-06 12:29:50
taip romantiškai ir lengvai... :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-05 11:38:32
Kasdienę duoną sėjant mostais. --> sėdama(s).
surimuota gražiai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-04-04 19:56:45
Nuostabūs magnolijų žiedai, o angelėliai liūdi...
Anonimas
Sukurta: 2009-04-04 12:55:32
Dėkoju už Magnolijos žiedus, už verkiantį Angelą, pabuvau Jūsų kūrinyje, sušilau, širdyje - ramu, dėkoju .:)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-04 07:14:31
...Ir mano ašara tyra, Taurumą angelų pasiekus, Pavasario švelnia aistra...Puiku.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-04 02:50:50
Te pasilieka... iki pat širdies gilumos...