Šįvakar verkia angelai
Magnolijos žiede sutūpę.
Stebuklo laukę taip ilgai,
Tyloj suglaudę savo lūpas.

Begarsiais žingsniais prieinu,
Nušluostau ašaras nuo skruostų.
Ir vėl būty išgyvenu
Kasdienę duoną sėjant mostais.

O vieno angelo kakta
Šiltu lašu suprakaitavus.
Palietus ją širdies šnekta
Lyg paukštę rojuje pagavus.

Ir mano ašara tyra,
Taurumą angelų pasiekus,
Pavasario švelnia aistra
Ant raukšlės džiūti pasilieka.