Santrauka:
laikinas, ribotas, mirtingas „aš“
kaip geismingai pumpuras veržias
iš tamsos į saulėtą rytą:
sulaposiu, pražysiu į vertę,
čia po saule lig šiol nematytą
kaip svaigu čia žaisti su vėjais,
kaip išganymo laukti stebuklo
byra žiedlapiai, kūnas sunkėja,
bet viltis vis dar neišblukus
supa vėjai sunokusį kūną,
debesynai žili pažemėjo –
amžino džiaugsmo nebūna,
tiktai mirksnis pirštuos Kūrėjo
kokios geismo neregės akys –
„būtį“ į liepsną – mirksnis plaštakės...
Ražas
2009-04-03 12:46:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-04-03 21:24:32
kaip svaigu čia žaisti su vėjais,
kaip išganymo laukti stebuklo
Laukiam to kiekvienais metais įvykstančio stebuklo ir vis naujai...
Ypač sužavėjo eiliuko pavadinimas... toks pavasariškai įdomus... :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-03 17:09:57
"sulaposiu, pražysiu į vertę" - keista.
Tiesos žinomos, bet pažvelgta naujai.
Beje, pavadinime atsisakyčiau kartojimo.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-04-03 15:25:49
Kraujo giesmei pratęsti svaigulys yra duotas.Senėjimas primena, kad "amžino džiaugsmo nebūna", bet ir bobutė sukikena, pirmaryčius prisiminus.Tad gal ne tokios jau neregės tos geismo akys?Iki šiol juokavau.Jei rimtai, tai eilėraštis geras, malonu skaityti, mąstyti, svajoti...Gal už juokavimą neįsižeisi?
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-03 14:23:22
kaip geismingai pumpuras veržias - nuostabiai gražūs žodžiai... :)