kaip geismingai pumpuras veržias
iš tamsos į saulėtą rytą:
sulaposiu, pražysiu į vertę,
čia po saule lig šiol nematytą

kaip svaigu čia žaisti su vėjais,
kaip išganymo laukti stebuklo
byra žiedlapiai, kūnas sunkėja,
bet viltis vis dar neišblukus

supa vėjai sunokusį kūną,
debesynai žili pažemėjo –
amžino džiaugsmo nebūna,
tiktai mirksnis pirštuos Kūrėjo

kokios geismo neregės akys –
„būtį“ į liepsną – mirksnis plaštakės...