Santrauka:
susimąstymas:)
po mirties susibėgs į knygutę išmėtyti žodžiai
kaip savigraužos prizą pasės juos kadaise jau sėtus
priešai prokalbę rėš susileidę injekcijas dozėm
netradiciškai liaupsins žudytą jaunutį sonetą
tiktai stalčius tylės per tiek metų pripratęs prie skausmo
prie virpėjimų ašarų šauksmo ir frazių dūkimo
jis tik vienas liūdės iš visų man tylių artimiausias
o kiti mylimi skaitinės įsipildami vyno
mūsų kiemo vaikai leis eiles origamio balandžiais
kad šėliotų ir dūktų laukais ir po parko alėjas
į padangę pakils mano rūpesčiai laimės ir kančios
gal net aš būsiu jas paskraidinantis nerimo vėjas
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-02 23:28:35
lyrikos meistrė, žodžio magė
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-02 15:46:55
Be žodžių... Ačiū už tokias nuostabias eilutes. :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-02 13:53:51
Tiesiog į nerimstančią sielą pataikėte. Su kai kuriai teiginiais norisi nesutikti, bet jausmas perskaičius žeidžiantis į pačią sielos (širdies) gilumą. Kiek maža to būsiu - "paskraidinantis nerimo vėjas"...
Tiesa ir jis ne amžias, nutyla ir dingsta iš nežinios į nežinią. Pažįstama gydytoja (literatė) mirties patale parašė pasktiniame tekste: "Išleisiu meilę į paviršių pabėgioti" ir paprašė prieš 50 metų mirusiam mylimajam ant kapo padėti raudoną rožę ir uždegti žvakutę... Meilė nedingsta, nežuva, ji gyvena mylinčiojo sieloje. Atsiprašau, štai tokios mintys užplūdo, perskaičius Jūsų tekstą. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-02 13:12:24
"....o kiti mylimi skaitinės įsipildami vyno...",- nežinau ar artima, bet vyno įsipilsiu :)