po mirties susibėgs į knygutę išmėtyti žodžiai
kaip savigraužos prizą pasės juos kadaise jau sėtus
priešai prokalbę rėš susileidę injekcijas dozėm
netradiciškai liaupsins žudytą jaunutį sonetą
tiktai stalčius tylės per tiek metų pripratęs prie skausmo
prie virpėjimų  ašarų šauksmo ir frazių dūkimo
jis tik vienas liūdės iš visų man tylių artimiausias
o kiti mylimi skaitinės įsipildami vyno
mūsų  kiemo vaikai leis eiles origamio balandžiais
kad šėliotų ir dūktų laukais ir po parko alėjas
į padangę pakils mano rūpesčiai laimės ir kančios
gal net aš būsiu jas paskraidinantis  nerimo vėjas