Vaiski erdvė, atspindinti pavasarį
Užlieja širdį virpuliu tykiu.
Pro graudulio ir džiaugsmo šviesią ašarą
Tiek daug ir tiek mažai tau palieku.
Atgis ir vėl, pabirę žodžiai klasėje,
Ir verčiama knyga vėl sušnarės,
Kažko, galbūt, ir vėlei nesuprasiu aš,
Bet tavo žvilgsnis vėl mane lydės
Pro vaikišką svajonę, jau sudužusią,
Pro liepų tako šviečiančius skliautus,
Pro švelniai menamą, širdy užlūžusį
Prisiminimą apie tuos metus.
Todėl ir palieku tau savo ilgesį
Ir atspindį troškimų ir vilčių.
Tu lauk, prašau, sugrįš čia pasišildyti
Nors mintimis daug neramių širdžių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-04 21:21:42
Pridėčiau sūpuojanti lyrika,taip švelniai įsupanti į prisiminimus :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-02 17:20:21
Lyrika. Jausmingai. Išjausta ir užrašyta.
Vartotojas (-a): RugileAway
Sukurta: 2009-04-02 17:05:27
"Pro vaikišką svajonę, jau sudužusią," ne visada jos sudūžta.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-02 15:48:05
...tarsi šviesus atodūsis...iš širdies...
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-02 14:42:47
Kaip gražiai parašyta apie mokyklą... Taip ir sugrįžau atgal... :)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-04-02 14:10:00
"Tu lauk, prašau, sugrįš čia pasišildyti
Nors mintimis daug neramių širdžių..."
Taip, dažniausiai tik mintimis.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-04-02 14:00:55
Taip. Visi mes, paragavę mokytojo duonos, esam... svajotojai...