Vaiski erdvė, atspindinti pavasarį
Užlieja širdį virpuliu tykiu.
Pro graudulio ir džiaugsmo šviesią ašarą
Tiek daug ir tiek mažai tau palieku.

Atgis ir vėl, pabirę žodžiai klasėje,
Ir verčiama knyga vėl sušnarės,
Kažko, galbūt, ir vėlei nesuprasiu aš,
Bet tavo žvilgsnis vėl mane lydės

Pro vaikišką svajonę, jau sudužusią,
Pro liepų tako šviečiančius skliautus,
Pro švelniai menamą, širdy užlūžusį
Prisiminimą apie tuos metus.

Todėl ir palieku tau savo ilgesį
Ir atspindį troškimų ir vilčių.
Tu lauk, prašau, sugrįš čia pasišildyti
Nors mintimis daug neramių širdžių...