Kartais žmogaus mintys būna daug gražesnės ir svarbesnės už tą dieną dirbamus darbus. O jeigu jas užrašai, gal tada taip pat gražų darbą padarai? Norėčiau, kad šiandien būčiau padaręs nors mažą mažą, bet gražų darbą. Norėčiau, kad taip pagalvotų nors vienas žmogus. Tada tikrai žinočiau, kad tokių minčių pasaulyje tikrai nesu vienišas. Prisipažinsiu, man labai patinka Vytauto Mačernio poezija. Štai kur poezijos žvaigždė! Nėra, o vis šviečia ir šviečia. Pasiskolinsiu jo šviesos truputėlį ir sau:

Gimsta vėl Pavasaris. Gražus, kaip dievas jaunas:
Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų.

Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią,
Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią,
Naktimis nupuldami iš debesų juodų.

Vytautas Mačernis. Pavasario sonetai

Iš visų pragyventų akimirkų, kažkodėl labiausiai yra įstrigusios tos, kurias teko praleisti pavasario soduose. Tiesa, nedaug jų buvo. Vis laiko nebuvo. Atrodė, lyg būčiau tada lankęsis kažkieno šventovėje, į kurią paprastam mirtingajam nelabai ir leidžiama. Juo labiau man, sodininkui diletantui, nelabai suprantančiam, kas ir dėl ko yra, mažai išmanančiam, kaip tie medžiai iš tikrųjų turėtų atrodyti, nesuvokiančiam, ką ta ar kita detalė, smulkmena reiškia. Aš matau sodą tik kaip gražią pavasarinę visumą, kaip gamtos šauksmą žydėti ir žydėti, tad ir fotografuoju jį kaip gražų peizažą, kaip nuostabų foną dar kitam, dar didingesniam ritualui. Savo albume turiu ir keletą gražiai, o gal reikėtų sakyti profesionaliai nufotografuotų žydinčios obels šakų su daugiau ir mažiau išsiskleidusiais žiedais. Vėliau esu fotografavęs įvairiausių spalvų ir atspalvių raudonų, geltonų ir kitų spalvų rožių. Jos taip pat puikios, tik tos žydinčios obels šakų nuotraukos daug labiau mane jaudina. Galvoju kodėl? Sau atsakymą lyg ir turiu. Taip norisi tikėti, kad jis teisingas.

Daug vėliau, vasarą, važiuojant Lenkijos keliais nuo Varšuvos Poznanės link, pro autobuso langą prabėgo šimtai sodų. O ir Lietuvoje, kiek kartų bet kuriuo metų laiku pravažiuočiau pakelėse esančius sodus, tuščiose eilėse lyg ir vėl matau save. Žinau, kad taip nėra ir nebus, bet taip jau įaugo į mano sąmonę, kad viskas, ką gražiausia Dievas leido turėti žmogui, yra žydinčių obelų sodai. Iš tikrųjų nežinau, ką jie daugumai žmonių reiškia – ar tik specialybę, ar gerą verslą. Tikriausia visiems gera sapnuoti juos, matyti nepaprastai gražius, jaustis pakylėtais į kitą erdvę, į kitą vertybių atskaitos skalę.

Nežinau, kokiu metų laiku žmogui sodai turėtų būti patys gražiausi. Gal lūžtantys nuo vaisių? Man – pavasarį, žydintys. Tokius ir sapnuoju visą žiemą, tik žydinčius. Geram sodininkui, suprantama, sodai mielesni rudenį, kai visi medžiai linksta nuo vaisių naštos, žada gerą atlygį, skelbia darbštaus ir protingo sodininko garbę. Rudenį sode aš jaučiuosi lyg prasikaltęs, lyg skolininkas, kad tiek mažai esu jam davęs, jaučiuosi nevertas jo gausių dovanų. Net ir savo sodą tau gėdinčiaus rodyti, nes jį tik darkau ir taip prastai prižiūriu – laikau ekologiškai švariu, vis gailiu tą ar kitą šaką nupjauti, nors protas ir sako, kad reiktų. Tik kai pro šakas nesimato dangaus, vėlų rudenį imu pjūklą į rankas ir pjaunu visą, nors vėliau akys vis ieško ir ieško buvusių medžių.

O kas man dabar tie žydintys sodai, kai patys svaigiausi obelų žydėjimai jau praeityje ir turėtų rūpėti ne žiedai, o vaisiai? Keista, bet ir dabar į obelį žiūriu kaip į didelę didelę gėlę, kuri pavasariais žydi ir puošia sodą, bet vėliau jos obuoliai pridaro daug rūpesčių. Nesakau, kad jų visai nereikia, bet geriau, kad per daug nebūtų. Taip, tas mano supratimas apie obelis visai neekonomiškas, nepraktiškas ir dėl to klaidingas. Tik taip jau yra. Taip ir visame gyvenime – esu siaubingai nepraktiškas. Tik nieko taip gerai neprisimenu, kaip savo sodintą, skiepytą ir jau kelintą kartą perskiepytą vaismedį. Atrodo, kad bet kuriuo metų laiku jį galėčiau iki smulkmenų nupaišyti. Daug geriau negu žmonių veidai medžiai užsifiksuoja ir mano atmintyje. Lyg gerą draugą myliu augantį medį. Tik tiek, kad jie nekalba. Na, gal tik garsiai nekalba. Bet ir žmones ne visada būna lengva prakalbinti, tuo labiau sužinoti, ką jie iš tikrųjų mąsto.

Lyg ir nemažai jau pro mano akis prabėgo žydinčių pavasarių. O juos vis sapnuoju, vis ilgiuosi. Gerai menu visas vaikystėje tėvų namuose žydėjusias obelis – paprastas, daugiausia antanines ir kaimynų, kurie turėjo alyvinių, saldinių ir kitokių, tikrai geresnių. Dar ir dabar akys ieško atmintyje išlikusių tų laukinių obelų, kurios augo prie namų senuose alyvų krūmuose ir net visoje Nemuno pakrantėje. Gal tik taip dabar atrodo, bet jų žydėjimas buvo ypatingas. Ir dabar nerandu atsakymo kodėl. Galvodavau, kad kuo geresnė obelis, kuo skanesni jos vedami obuoliai, tuo ir žiedai privalo būti gražesni. O buvo priešingai – laukinės buvo gražesnės, jų žiedai būdavo ryškiai paraudę, daug puošnesni ir kvapnesni. Sesuo šventinėms dienoms nulauždavo ką tik pražydusių laukinių obelų šakelę ir pamerkdavo ant stalo. Atrodydavo, kad pražydęs pavasaris įsikurdavo ir kambaryje. Gal tik taip dabar atrodo, kad tada, vaikystėje, ir medžiai buvo didesni, ir obelys gražiau žydėjo.

Žydintis medis man visada yra lyg šventas, jo negalima užgauti, kirsti, netgi persodinti. Žydėjimui, kaip ir meilei, reikia duoti laiko, laisvės ir galimybę visu grožiu atsiskleisti, lyg pasireikšti Dievo galiai – parodyti, koks gali būti nuostabus pasaulis ir prie kokio pasaulio kūrimo galėtų ir privalėtų prisidėti žmogus. Tik taip nėra. Ne dažnai žmogus puola kurti ir puoselėti grožį, tą amžinąjį pavasarinį žydėjimą. Netgi nutinka priešingai – meilės, grožio, žydėjimo naikinimas, piktdžiugiškas jo trypimas tampa gyvenimo dalimi, norma. Lyg ir daug savo praeities kasdienybėse mačiau netiesos, žmogaus bukaprotiškumo pasireiškimo, nesiskaitymo su protu, idealais, tik sunku prie viso to priprasti. Mačiau ne karo ar nelaimių metu, o paprastoje kasdienybėje, netgi šviečiant saulei, kaip kartais išniekinamas grožis, gerumas.

Ir dabar prisimenu, kai prie namo per patį žydėjimą buvo kertamas sodas, kertamos žydinčios slyvos, obelys, kriaušės. Buvo aiškinama, kad reikia vesti kanalizacijos trasą, paruošti vietą valymo įrenginių statybai. Bariausi, bėgau pas ūkio direktorių – niekas nepadėjo. Sodas buvo iškirstas, į krūvą sumesti ką tik žiedus praskleidę medžiai vyto, lyg ir nesuprasdami už ką, už kokią kaltę jiems nebuvo leista žydėti, užmegzti savo vaisių. Pjauti žydintį medį man taip pat žema, amoralu, kaip ir mušti, pastumti ar kitaip smurtauti prieš vaiką, moterį. Niekada jokiomis aplinkybėmis šie abu veiksmai negali būti pateisinami, leistini, toleruojami, nes šiais abiem atvejais peržengiama žmogiškumo, vyriškumo riba.

Ne vieną kartą atidaręs kompiuteryje „My Pictures“ peržiūriu ir tuos kelis paveikslėlius su žydinčiomis obelimis. Bandžiau juos atsispausdinti, bet balti žiedai ant balto popieriaus nebuvo išvaizdūs. Tada paprašiau kaimynės dailininkės, kuri moteriškai jautriai spalvomis sugeba perteikti nuotaiką, grožį, kad man nutapytų porą paveikslų su žydinčiomis obelimis, savo akimis perteikti sakralinį pavasarinį obelų žydėjimą. Ji sutiko ir dabar tokius du paveikslus aš jau turiu. Man jie patinka. Tiesa, šių dienų jaunesni dailininkai sako, kad jie truputį saldoki, gal per daug natūralistiniai, bet man patinka į juos žiūrėti, patinka prisiminti pačias šviesiausias pavasario, o gal ir visų metų dienas.

Kaip ir visuose paveiksluose, taip ir šiuose daug kas gal ir negyvenimiškai sustingę. Jų nutapytuose žieduose neskraido bitės, nesisupa vėjas, jie netgi nekvepia. Be žiūri ir matai, kaip paslaptingai žaidžia spalvos, balta, rausva, švelniai žalia, kaip žiedai skęsta padūmavusioje erdvėje. Gal tai ryto rūkas, gal vakaro prietema, gal šviesios nakties, mėnesienos pamesta skraistė…gal? Tik į juos žiūrint, taip gera klausytis Vivaldžio „Metų laikų“ ir svajoti, svajoti. Ir dar... Jų žiedams nebaisios šalnos, nebaisios liūtys, netgi laikas. Jie galės žydėti ir žydėti, būti gyvi daug ilgiau už mane, o gal ir už mus abu. Einant miegoti užeinu į tą mažą kambarėlį, atsisėdu į fotelį ir galvoju, ar dar ateis vienas pavasaris, ar dar teks pabūti tarp tų žydinčių medžių? Norisi, labai norisi tikėti, kad taip, kad dar daug gražių akimirkų mūsų visų laukia, kad dar ne visos mano pasodintos obelys šioje žemėje auga.

Pirmą kartą sodo žydėjimo buvau pakerėtas bene 1955 metais. Ėjau gal tik tryliktuosius besibaigiančios vaikystės metus. Tėvelis tada dirbo kolūkio sodininku ir daržininku. Mes, vaikai, kai ką turėdavome padėti. Kolūkio šiltnamiai, kuriuose augindavo įvairių daržovių daigus, buvo prie pat sodo, kuris anksčiau priklausė dvarininkui Dobravolskiui. Jo niekados nebuvau matęs, tačiau daug buvau girdėjęs apie jo pomėgį sodui, kurį buvo pasodinęs ant Nemuno kranto. Per sodą nuo dvaro Nemuno link ėjo liepų alėja, kurios gale buvo atvira aikštelė. Iš jos galėjai matyti didžiulį Nemuno vingį ir visus abejose jo pusėse sutūpusius miestelius – Vilkiją, Kulautuvą, Zapyškį, Kačerginę ir net baltus Raudondvario bažnyčios bokštus. Todėl turėtų būti aišku, koks nuostabus grožis kiekvienam, kuris atklysdavo į šią aikštelę, atsiverdavo prieš akis.

Buvo ankstyvas pavasario rytas, pats sodo žydėjimas. Nukėlęs nuo inspektų šiaudinius demblius, specialiai nupintus apklotus, atėjau į aikštelę pasižvalgyti, pažiūrėti, ar neplauks Nemunu iš Kauno koks garlaivis. Saulė buvo neseniai patekėjusi, bet jau pakilusi virš Nemuno ir, atrodė, visus spindulius pabėrė į žemiau, nuokalnėje lyg po kojomis žydintį sodą, ant didžiulių rojinių obelų. Tada ir pagalvojau, kad tikriausiai taip turėjo atrodyti ir tikrasis Rojus – baltas ir tviskantis nuo žiedų, nuo šviesos, nuo kažkokios dangiškos palaimos. Atsisėdau ant aukšto Nemuno kranto, ir taip norėjosi ten pasilikti kuo ilgiau. Gal tada ir supratau, kad kartais pasaulis būna labai gražus. Lygiai taip ir dabar. Kartais žiūriu, kalbuosi su savimi, ir toks gailestis, beviltiškumas apima – mūsų laikas toks trumpas.

Po kelių mėnesių, jei Dievas leis, į duris pabels dar vienas pavasaris. Tikriausiai visus juos matome skirtingus. Su metais skirtingai virpa krūtinės gilumoje užgautos stygos, skirtingi jausmai greičiau verčia plakti širdį. Gal ir negerai, kad vis dar stengiuosi kabintis už praeities, bijodamas matyti, kiek nedaug žydinčių pavasarių laukia arba galėtų laukti. Vis dar regi viltį, kad patys gražiausi pavasariai, žydėjimai dar bus. Tik bijaisi, kad gali nelikti tų, kuriems tą ar kitą pavasarį turėsi skinti ir dovanoti pačias didžiausias gėlių puokštes, turėsi su kuo braidyti žiedlapiais nuberta žeme. Atrodo, ko dar tos mano akys nematė? Ko nematysiu aš, regės vaikų, vaikaičių akys, gal dar jautriau reginčios grožį, suprantančios žiedo spalvų, formos prasmę, geriau perpratusios laimės formulę.

Tik žinau ir kitką. Žinau, kad kiekvienas žydėjimas baigiasi, kad vėjas nudrasko žiedlapius ir jais nuberia tarpumedžius, takus, lietaus vandenys juos nuplukdo į pekelių griovius, o abejingo žmogaus batai mina, trypia ir dar taip neseniai ant obelų besisupusius pačius balčiausius žiedlapius sumaišo su purvu. Trumpas tas žydėjimas, tad gal dėl to toks ir gražus.

Gal taip ir nutiks. Gal jau ir nutiko, kad ta mano vizija tapo sutrypta ir tik man vienam ji vis dar šviečia, vis šildo ir sapnuojasi pačiu gražiausiuoju pavasariu. O jeigu ir taip, tada vis tiek turiu viltį, kad tos dvi mano paveiksluose obelų šakos visam laikui liks mano, liks žydėti ir laukti savo teisingesnio pripažinimo, tikrojo įvertinimo ir joks batas jų nesumins į purvą, kaip ir sapne matyto žydinčių obelų vaizdo. Juk ir savo atmintyje, savo širdyje turėti visą laiką žydintį medį, turėti draugą - pavasarinį obelų žydėjimą – yra tiek daug. Ir aš tuo laimingas, labai laimingas.

Kiekvienas žydėjimas turi duoti derlių. Žiedai nėra vien sau, jie yra kitiems. Gal teisūs japonai, vyšnios žydėjimą paskelbę pačia įspūdingiausia Sakūros švente. Ir man daug maloniau net Naujuosius Metus būtų pradėti skaičiuoti nuo obelų žydėjimo pradžios, negu nuo speiguoto, šalto sausio. Bet ir žiemą taip gera svajoti, rašyti apie obelų žydėjimą.

Labai norėčiau, kad kada nors būtų žydinčių sodų šventės diena. Ji turėtų būti tokia pat graži, kaip tas mano vaikystėje patirtas sodo žydėjimas ant Nemuno kranto, kad tą dieną kiekvieno žmogaus sieloje būtų daug saulės, kad kiekvieno sutiktojo veide lyg pražydusioje obelyje švytėtų pati balčiausia, šilčiausia šypsena. Tada pirmą kartą gyvenime norėčiau būti nedideliu vagimi ir mažą dalelę tos šypsenos ilgesniam laikui pasivogti sau, kad turėčiau tos mielos šviesos, kai jau bus tamsu. Dieve, kaip aš norėčiau tada ją matyti ir gerti akimis, gerti širdimi paties didžiausio džiaugsmo, gražios vilties, saulėtos ateities pavasarinę savo atžalų, atžalėlių šypseną.

2009 04 01