Varvekliu prigludau prie apšalusio stogo,
Lašeliu nukritau ant žemelės gimtos.
Saulei šildant, gležnais pumpurėliais išsprogau
Ir išsikaliau daigu duonelės šventos.
Žilo miško šlaite žibuokle sužydėjau,
Išsiliejau aukštai vyturėlio daina,
Neramiu laukimu širdyje suspurdėjau,
Sušlamėjau prie kelio aš liepa sena.
Sutilpau į mažytį rasos lašelytį,
Nuriedėjusį skruostu gilioj nevilty.
Aš padėjau tau skausmą iš sielos išvyti
Ir vilties kibirkštėlę įžiebti širdy.
Prigludau prie peties lyg vėjelio dvelkimas...
Nepažįsti manęs? Juk aš nuolat šalia.
Juk esu aš pavasaris. Aš – atgimimas.
Aš – gyvenimas tavo. Ir sielos daina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-04-02 14:15:03
Aš - gyvenimas tavo. Ir sielos daina.
Gražu, daininga.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-02 12:18:40
Tikra daina. :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-04-02 12:13:50
Vaikiškai dainingas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-02 07:44:41
šiltas dvelkimas ... puiku :)