Varvekliu prigludau prie apšalusio stogo,
Lašeliu nukritau ant žemelės gimtos.
Saulei šildant, gležnais pumpurėliais išsprogau
Ir išsikaliau daigu duonelės šventos.

Žilo miško šlaite žibuokle sužydėjau,
Išsiliejau aukštai vyturėlio daina,
Neramiu laukimu širdyje suspurdėjau,
Sušlamėjau prie kelio aš liepa sena.

Sutilpau į mažytį rasos lašelytį,
Nuriedėjusį skruostu gilioj nevilty.
Aš padėjau tau skausmą iš sielos išvyti
Ir vilties kibirkštėlę įžiebti širdy.

Prigludau prie peties lyg vėjelio dvelkimas...
Nepažįsti manęs? Juk aš nuolat šalia.
Juk esu aš pavasaris. Aš – atgimimas.
Aš – gyvenimas tavo. Ir sielos daina.