Iliuziją kuriu iš lauro kvepiančių lapelių,
Dangstaus pavargusiomis amžiaus žaizdomis,
Laikau suspaustus priešo delnus,
Šypsaus ironijos nubalintomis akimis.

Parėmus kaktą į nuvargusį kaštoną,
Jaučiuos žvakide lajos viršuje,
Prašviesindama drumstą orą,
Skleidžiu tyrumą vysdama.

Bet kas aukščiau už šviesą gali būti?
Nebent klastinga vasaros kruša.
Sudaužius meldžiamos šviesos žibintus,
Viltis sutrypia, rodos, nejučia.

Tesaugo,Dievas mano keistą sielą,
Pakibusią kaštono viršuje,
Lai krušos lenkia mano žiedą –
Dar noriu švyturiu palikti tamsoje.