Matyt, nepaneši tau uždėtos tylos,
Kada imi su savimi kalbėtis.
Gal taip bandai pagreitinti vos vos
Minučių slinktį, nelaimingai lėtą.
Nugirdęs žodį, mesteli kažkas
Įžeidžią pastabą, kad tau pakriko protas.
Ir vėl tyla nuslysta per rankas,
Prikišdama – jos silpnos ir ligotos.
Jos anaiptol ne dyvini sparnai,
Pasiekti gebantys ir džiugesį, ir viltį.
Besotę buitį dykumoj ganai –
Per smėlio upę veda smėlio tiltai.
Bandai išgelbėt klimpstančius žodžius,
Nes jie – jausmų praėjusių miražai.
Nesitikėk, kad ašaros išdžius –
Palaistyt dykumą bus amžinai jų maža.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-02 18:39:25
klimstančius --> klimpstančius
taikliai.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-01 22:07:27
sulėtinto reginio tyla
Anonimas
Sukurta: 2009-04-01 21:29:46
Pribloškiamai :)
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-01 21:22:33
Patiko:-)
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-01 21:10:24
Nuostabus žodžių pynimas... Įtaigi nuotaika. :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-01 17:03:20
Ateiname iš tylos su pirmutiniu ryksmu ir išeiname į tylą su paskutiniu atudūsiu.
Žodis - mūsų kasdienybė ir šventė. Anot rusų poeto N.S. Gumilio0vo: "Kaip bičių ištuštėjusiame avily/
Prastai kvepia mirę žodžiai." Žodis - mūsų savastis ir prarastis, žodis uždengia, bendrybe paverčia daiktą, ji suniveliuoja, palikdama už žodžio jį patį, kaip nekaitomą, laikiną čia ir dabar.
Įstrigo ""Bandai išgelbėti klimstančius žodžius, Nes jie praėjusių jausmų miražai. Labai stipriai ir vaizdžiai išsireikšta. Galbūt pats žodis nežeidžia, svarbiau kaip ir kieno pasakytas. Žodis - menkas šešėlis vidinio "aš' jausmų ir išgyvenimų. Kosmoso vienišiui žodis išganymas ir jo savastis.
Ačių už giliamintį tekstą.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-04-01 17:01:47
Balandžio 1-mąją norėtusi linksmesnių natų,prisiverksim ir prisitylėsim per kitas dienas...:)