Matyt, nepaneši tau uždėtos tylos,
Kada imi su savimi kalbėtis.
Gal taip bandai pagreitinti vos vos
Minučių slinktį, nelaimingai lėtą.

Nugirdęs žodį, mesteli kažkas
Įžeidžią pastabą, kad tau pakriko protas.
Ir vėl tyla nuslysta per rankas,
Prikišdama – jos silpnos ir ligotos.

Jos anaiptol ne dyvini sparnai,
Pasiekti gebantys ir džiugesį, ir viltį.
Besotę buitį dykumoj ganai –
Per smėlio upę veda smėlio tiltai.

Bandai išgelbėt klimpstančius žodžius,
Nes jie – jausmų praėjusių miražai.
Nesitikėk, kad ašaros išdžius –
Palaistyt dykumą bus amžinai jų maža.