Taip jau buvo nutikę anksčiau:
krito lapai nuo sprogusių medžių,
trapią nerimo kregždę lanksčiau
ir pasaulį išmokau iš pradžių.
Kaip tik nori vadink:
déjà vu,
kliedesiais, apgaulinga tikrove –
tvenkiniai, prisipildę žuvų,
tekini pasileis palei srovę
ir neliks daugiau nieko minty,
kai suprasi, kad nieko neliko
tam sapne, kuriam nuolat krenti,
kur tik mano ir tavo Velykos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): apideme
Sukurta: 2009-04-01 19:09:38
Man patiko, tačiau kažkodėl jausmas panašus į Gedimino INTJ. Tarsi reikėjo kiek dar labiau "patankinti".Tuomet kiekvienas žodis taptų svaresnis. Bet tai tik gal... gali būti, kad šis kūrinėlis nesileido keičiamas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-01 18:49:49
Pirmieji du posmai man patiko labiausiai - man jų užtektų.
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2009-04-01 17:59:53
Velykos man visai nepatiko šiame kontekste. sakyčiau labai tempia visą kūrinėlį žemyn. maždaug ritmo ir rimo dėlei, neargumentuotas žodis.
"sprogusių medžių" - kažkaip neįtikinamai nuskamba. Ir net keistokai.
Siūlyčiau neaukoti kirčių dėl rimo. ne maironiais esame mes gimę...
O šiaip - yra gražių vietų. Yra.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-01 17:06:42
Velykos visai nelauktai... Pasiimu patyrinėt.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-01 14:25:00
hm. iš pradžių̃ kirčiuojama, todėl suyra rimas. man be minties toks pasakojimas visiškai, tik labai tvarkingai sudėliotas.