Vidinio šypsena gera.
Suspaustos lūpos,
O kampučiuose – duobutės.
Jose sukritęs laikas degt nemoka.
Šviesos ir akyse yra,
Tačiau daugiausia – čia.
(Kiti jas – duobutes –
Žvaigždutėmis vadina).
Ir kai Vidinis šnekesius dėlioja,
Tyliu, vaidindamas rimtuolį,
Išklausantį įdomų pašnekovą,
O iš tiesų galvoj mintis kita:
„Šis mano velnias – angelas
Vėl pasakėlę seka.
Kada užtrūks jo šnekalų karvutė?
Bičiuli, būtum vaikis tu,
Paklausčiau, ar nenori... kakū“.
Bet žilas plaukas, metai išnokinti
Ir nuolaužom dangaus
Kaip kosmosas
Pripildyta vaizduotė,
Neleidžia man
Numauti žilagalviui kelnių.
O šiandien jau kitaip:
Atrodo, pasiilgęs laukiu
It žinią gavęs iš toli –
Sugrįžta ištikimas draugas,
Išsaugotas tikėjimu ir viltimi.
Ir pajaučiu,
Kaip nedėkingai slenka laikas –
Prašai, meldi – greičiau! greičiau!
O jis it tyčia – vis lėčiau.
Bet ir laukimas baigias.
„Vidini, – pašaukiu mintim, –
Diena užges, tamsa užslinkus.
Aukštakalnį apgaubs migla,
Ir bus jai nesmagu
Saulėlydyje neišgirdus
Tavęs su pasaka gražia.
Kur pradingai, kai reikia žodžio
Išeinantiems atgal sugrįžti.
Pavargo griežti smuikas žiogo,
O Šklėriai liko be jaunystės.

Vidinis:
– Tai štai kiek mūsų čia –
Tu, aš ir mudviejų knyga.
O! kaip gražiai pasenom...
Pavydas diegia sielą,
Net negaliu suprast,
Kokia mintis užkliudė Dievą,
Kad prie lazdos dar
Atsirastų žmogui pareiga.
Na, pasakyk!  
Kas gali būti dar gražiau –
Tušti namai ir tuščias kiemas.
Kur tik pažvelk – nėra žmogaus.
O paklausyk,
Ką jis, po kojomis giliai,
Šklėrių granitas kalba.
Suprasti lengva jį,
Bet patikėt sunku,
Todėl ir aš bijau ištart tą žodį
Daug metų, kai abu
Nuo lopšio atskirti.
Nors bridom purvą,
Mynėm molį,
Nors neretai ir alkani,
Bet nepamiršome svajoti.
Ir vis dėlto, Pranuci,
Neįtikėtinai baugu
Ištart žodžius:
– Čia miestas bus...
Girdi? Jau ištariau:
Čia miestas bus!

Ir kaip ietis smeigta
Įstrigo žemėje ir stovi
Kaip stabas, gyvastį praradęs.
Man irgi darosi negera –
Garuoja vandenys,
Aptemsta dūmais žemė.
– Vidini, prakeikti abu –
Dar niekas šitaip nemelavo
Kaip šiandien tu.

Vidinis:
– Tylėk! Aš pavargau,
Tačiau laimingas kaip dangus,
Nes pirmą kartą Šklėrių
Granitą žemėje matau.
Sunkus jis. Apsakyt nemoku,
Bet ir nereikia, NES 
Girdžiu, jaučiu, žinau –
Čia miestas bus!
Ir nemanyk, kad kvailas
Ar aptingęs mintimis,
Kad man nerūpi sužinoti,
Kaip gali šitokia būtis
Ištikti skaudų kraštą?
Žmogaus nėra,
O miestas bus.
Saulėlydi, sustok!..
Matyt, atėjo laikas susivokti:
Jei angelai – tai jie ne tik danguj,
Jei angelai – jie ir po kojom,
Po velėna giliai
Pasaulį kuria
Pagal kantrybėje kažkur
Žmogaus svajonėmis ištartą žodį.
      --------