Santrauka:
Laukia neišvengiamas išsiskyrimas su brangiu žmogumi.
Jau seniai atšalo arbata.
Greit sutemo. Jau turbūt aštuonios.
Nutylėsiu švelniai tau kai ką,
Išsijungus zirzlų telefoną.
Nemiegok. Anksti. O gal kavos?
Po gurkšniuką brendžio ar tekilos?
Ryt ir vėl buitis lėtai išskros –
Gal todėl taip paslaptingai tylim.
Tik baisu, kad baigsis vakarai,
Nekvepės arbatžolėm minutės
Ir ne aš sakysiu, kad „ateik“,
Kai arbatos liks tiktai truputis.
Jau dabar taip slegia tas „iki“.
Lyg stočių tvarkaraščiai ant stiklo.
Aš žinau,kokie sapnai keisti
Iš dėsningų praradimų ciklo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Moralistė
Sukurta: 2009-03-29 00:33:16
Puikios mintys, sklandūs rimai. Gražu ir prasminga.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2009-03-28 16:58:08
skambu, prasminga, įdomu
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-03-28 14:38:47
Kas nesusigundytų poezija prie arbatos? Puiki priemonė kasdienybei pasaldinti.Gerai suguldytas tekstas su pakankama erdve pamąstymui.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2009-03-28 14:09:20
Puikus gyvenimiškas darbas. Kiekvienas ras kažką savo.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-28 13:36:51
Lyg stočių tvarkaraščiai ant stiklo...gražiai tu čia išsuokiai:-),patiko viskas!
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-03-28 13:11:25
Kasdieniška nostalgija... Labai artimos eilės, juk bėgam per gyvenimą, skubam... ir daug jame prarandam. :)
Anonimas
Sukurta: 2009-03-28 11:28:36
"Ryt ir vėl buitis lėtai išskros" - taikliai.