Jau seniai atšalo arbata.
Greit sutemo. Jau turbūt aštuonios.
Nutylėsiu švelniai tau kai ką,
Išsijungus zirzlų telefoną.
Nemiegok. Anksti. O gal kavos?
Po gurkšniuką brendžio ar tekilos?
Ryt ir vėl buitis lėtai išskros –
Gal todėl taip paslaptingai tylim.
Tik baisu, kad baigsis vakarai,
Nekvepės arbatžolėm minutės
Ir ne aš sakysiu, kad „ateik“,
Kai arbatos liks tiktai truputis.
Jau dabar taip slegia tas „iki“.
Lyg stočių tvarkaraščiai ant stiklo.
Aš žinau,kokie sapnai keisti
Iš dėsningų praradimų ciklo.