Tai nutiko praeitą vasarą.
   Vasarą vakarais gera pasėdėti ant suolelio prie namo. Maloniausia tampa, kada oras ima vėsti ir kiemą užkloja prietema. Tada iš savo slėptuvių pakyla šikšnosparniai. Jie sklando ore ir leidžia įvairius garsus. Skrydis primena akrobatus ant virvių.
   Vieną vakarą išgirdau keistus garsus. Tai buvo garsas, panašus į cypiančių sūpuoklių garsą. Jis sklido iš mokyklos aikštelės. Nutariau, kad kažkas supasi. Tačiau kitą vakarą vėl išgirdau tą patį garsą. Garsas sklido vėl iš aikštelės.Tada pamačiau, kad į šimtametį mūsų klevą atskrido didelis ir stambus paukštis. Sūpuoklių garsas ėmė sklisti iš ten. Buvo truputį juokinga. Garsus skleidė paukštis. Koks?
   Tyliai įėjau į namus, pasiėmiau žibintuvėlį, nuslinkau prie klevo ir pašviečiau į jo lają. Ką ten pamačiau? Medyje tupėjo didelė, stora pelėda ir markstėsi.
   Vasarai įpusėjus pasigirdo daugybė „sūpuoklių“. Mes supratome, kad pelėdos šeimyna padidėjo. Vakarais pelėdos skraidė nuo medžio ant mežio. Kartais juokingai krisdavo ant žemės. Pelėdos ruošė vaikus gyvenimui.
   Vieną vakarą pelėdos sukėlė šurmulį, ir mūsų šuo ėmė loti. Netikėtai pasigirdo dar vieno šuns balsas. Tas balsas buvo panašus į mažo šunelio lojimą. Ėmiau žvelgti kaimynų namų pusėn. Gal kaimynai nusipirko šuniuką? Tačiau nieko nemačiau. O garsas sklido ne nuo žemės, o iš medžio. Žengiau kelis žingsnius, ir iš medžio pakilo pelėda. Su pelėda dingo ir mažojo šunelio lojimas.
    Niekada būčiau nepatikėjęs, kad pelėdos gali atkartoti garsus. Kam pasakojau,visi juokėsi ir netikėjo. Aš ėmiau ieškoti informacijos apie pelėdas. Pasirodo, kad kai kuriuos garsus jos gali atkartoti. Taigi, pelėdos ne tik ūbauja, girgžda kaip nesuteptos sūpuoklės, bet kartais gali pamėgdžioti šuns balsą. Tai man buvo didelis atradimas. Malonu atskleisti gamtos paslaptis.