Buvau Grainio liepoj mažytis raštuotas paukštelis
Taškiau  dedikuotas poemas ant lapų pakvaišusiam skerdžiui -
Kuris drožia, gano, pokštauja, nedidelius skriaudžia,
Jiems piešdamas siaubą prolangį bemiegių naktelių.
Tas keistas senelis į dievišką mišką tikėjo,
Užrūstintą tikrąjį dievą vaikystėj palikęs.
Rašiau, kaip  karštai  užsimerkusius greitai nupliko
Atgal  į tikrovę, kur vaikšto laisvai nusidėję.
Gulėjom kartu – aš sutrėkštas šakom ant apšalusios žemės
O jis pavėsingais sapnais nesaldžiais  užsiklojęs
Kažkur iš toli gal girdėjo, kaip  aš jam rimuoju
Eiles, kurias grainiška liepa  pavirtus kuždena...