Rašinys
Buvau Grainio liepoj mažytis raštuotas paukštelis
Taškiau dedikuotas poemas ant lapų pakvaišusiam skerdžiui -
Kuris drožia, gano, pokštauja, nedidelius skriaudžia,
Jiems piešdamas siaubą prolangį bemiegių naktelių.
Tas keistas senelis į dievišką mišką tikėjo,
Užrūstintą tikrąjį dievą vaikystėj palikęs.
Rašiau, kaip karštai užsimerkusius greitai nupliko
Atgal į tikrovę, kur vaikšto laisvai nusidėję.
Gulėjom kartu – aš sutrėkštas šakom ant apšalusios žemės
O jis pavėsingais sapnais nesaldžiais užsiklojęs
Kažkur iš toli gal girdėjo, kaip aš jam rimuoju
Eiles, kurias grainiška liepa pavirtus kuždena...