Aš, šio kambario karalienė,
Tupiu ant sosto,
Niekas manęs iš jo nepajudins.
Net ir aš pati...
Mano priešas klastingas ir nenuspėjamas.
Bandžiau jį apgaule klaidint ir įteigt,
Kad aš savo noru šiam soste.
Kad mano valdų
Nevalia jam peržengt,
Nes AŠ esu karalienė.
Kalbėjau aš jam, o paskui dainavau,
Palenkt savo pusėn norėjau.
Rodėsi, kad supranta mane.
Jau ir kojas laižyti pradėjo.
Aš, šio kambario karalienė,
Tupiu ant sosto,
Niekas manęs iš jo nepajudins.
Mano valdos – tai sofa,
O priešas – tai šuo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-23 22:15:06
visai nieko, beskaitant - sukosi labai jau prieštaringos mintys, pabaiga taip švystelėjo žemėn, kad nusišypsojau. Gal, kad tas įvardijimas toks tiesiogis, tarsi: štai jums... galvokite, galvokite, na ir ką prigalvojote? O ant sofos gal tikrai katė? Truputėlį dirgina beveik visur sutrumpintos galūnės. (tai mano subjektyvumas)
Anonimas
Sukurta: 2009-03-23 21:03:14
Eksperimentui norėtųsi daugiau netikėtumo. :>>
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2009-03-23 20:45:51
Tokia mintis pagavo, kad karaliene galima įvardinti katę Murką. Ir smagu patapo.