Aš, šio kambario karalienė,
Tupiu ant sosto,
Niekas manęs iš jo nepajudins.
Net ir aš pati...
Mano priešas klastingas ir nenuspėjamas.
Bandžiau jį apgaule klaidint ir įteigt,
Kad aš savo noru šiam soste.
Kad mano valdų
Nevalia jam peržengt,
Nes AŠ esu karalienė.
Kalbėjau aš jam, o paskui dainavau,
Palenkt savo pusėn norėjau.
Rodėsi, kad supranta mane.
Jau ir kojas laižyti pradėjo.
Aš, šio kambario karalienė,
Tupiu ant sosto,
Niekas manęs iš jo nepajudins.

Mano valdos – tai sofa,
O priešas – tai šuo.