Mano karalius neturi karūnos,
Nevaldo karalystės jokios.
Jis skęsta ašarose, kai visi juokias,
Ir kartais užmiega, ieškodamas aušros.
Mano karaliaus žvilgsnis ramus,
Ir pečiai saugo sapno šventovę.
Jei tik galėčiau – atiduočiau visus turtus,
Kad mano karalius šypsotųs.
Bet jis turi širdį ir tyrą ramybę.
Karalius, kurį išdrįsau pavadinti savu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-23 12:20:05
Gal per daug užsikartota karalių - iš pradžių tai netrukdo, matosi dėsningumas ir logiškumas, bet paskui norėtųsi kaitos. Labai jaukus ir nuoširdus, gražus pasisavinimas ir troškimai. Pavadinimo ieškočiau originalesnio.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-03-23 11:49:08
Man atrodo, kad esu šį darbą skaitęs:)
Bet gražus jame Karalius.
Vartotojas (-a): kunigaikštis
Sukurta: 2009-03-23 10:24:41
norėčiau padovanoti savo svajonių šalį.tada karalius turėtų karalystę savo.nebijokit ,karalius liktų JŪSŲ ,nes mano svajonės tik geros .jose ir jūs visi gyvenat...
Anonimas
Sukurta: 2009-03-23 09:09:06
Karalystėje laimė:) devynios galybės laimės
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-23 00:15:06
Gražu... priminė šiek tiek Mačernį, tik jokiu būdu, ne išraiškos subtilybėmis ir t.t. Šis, be abejo, - kitoks. Šilta, gera :) taip ir užmigsiu mintyse su karaliumi ir debesų piemenaitės žaviais sentimentais jam :) Supratau, artima.