Mano karalius neturi karūnos,
Nevaldo karalystės jokios.
Jis skęsta ašarose, kai visi juokias,
Ir kartais užmiega, ieškodamas aušros.

Mano karaliaus žvilgsnis ramus,
Ir pečiai saugo sapno šventovę.
Jei tik galėčiau – atiduočiau visus turtus,
Kad mano karalius šypsotųs.

Bet jis turi širdį ir tyrą ramybę.
Karalius, kurį išdrįsau pavadinti savu.