O atverk man vagas lyg įdiržusius žemdirbio delnus,
Sėkla spurda lukšte, nekantraudama liesti tave.
Čia kas pėda brangi - ar tai slėnis, ar klonis, ar kalnas,
Nes paženklinta ji susigėrusio kraujo žyme.
O atverk man vagas tarsi paslaptį derančių įsčių,
Nes jose tuoj pratrūks gaivalinga gyvybės giesmė
Ir išsprūs į rytoj tai, kas buvo diena vakarykštė,
Nors gyvybė trapi, ją nelengva speigams nugalėt...
O atverk man vagas lyg praėjusių šimtmečių knygą
Ir į mūsų dienas lyg grynuolis riedės išmintis.
Ko gi sėkla verta, jei ji guli maiše nesudygus?
Ko gi žemė verta, jeigu nieko jinai nemaitins?
O atverk man vagas lyg atkeltum vartus į bažnyčią,
Kiek valstiečių lyg Dievui žemei skyrė viltingas maldas?
Švantas šitas ryšys...kas išdrįstų iš jo pasityčiot?
Jei nemokam gyvent, argi žemė dėl šito kalta?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-24 20:14:54
Skambesio aruodas:) Su profilaktiška pabaiga.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-03-22 11:31:20
O atverk man vagas tarsi paslaptį derančių įsčių,
Nes jose tuoj pratrūks gaivalinga gyvybės giesmė
Taip pakiliai nuskambėjo... Pagarbiai apie žemę kaip maitintoją.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-03-21 21:10:53
Geras eilaraštis, mylinčio žemę žmogaus.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2009-03-21 15:46:24
labai reikalingi tokie eilėraščiai šiam laiko tarpui. šaunu žpakylėja.gerai rimuojat ,ir ritmas dainingas.Patiko labai.