O atverk man vagas lyg įdiržusius žemdirbio delnus,
Sėkla spurda lukšte, nekantraudama liesti tave.
Čia kas pėda brangi - ar tai slėnis, ar klonis, ar kalnas,
Nes paženklinta ji susigėrusio kraujo žyme.

O atverk man vagas tarsi paslaptį derančių įsčių,
Nes jose tuoj pratrūks gaivalinga gyvybės giesmė
Ir išsprūs į rytoj tai, kas buvo diena vakarykštė,
Nors gyvybė trapi, ją nelengva speigams nugalėt...

O atverk man vagas lyg praėjusių šimtmečių knygą
Ir į mūsų dienas lyg grynuolis riedės išmintis.
Ko gi sėkla verta, jei ji guli maiše nesudygus?
Ko gi žemė verta, jeigu nieko jinai nemaitins?

O atverk man vagas lyg atkeltum vartus į bažnyčią,
Kiek valstiečių lyg Dievui žemei skyrė viltingas maldas?
Švantas šitas ryšys...kas išdrįstų iš jo pasityčiot?
Jei nemokam gyvent, argi žemė dėl šito kalta?