Atsakomybė. Koks keistas ir sunkus šis žodis,
Visom prasmėm netinka jis eilėms,
Kuriose pumpuras pavasario išsprogęs,
Šalpusnio žiedas šypsosi dažniausiai dviem.

Atsakomybė sau, kaimynui, broliui, draugui
Ir jai. Kad neužgestų žiburiai akių,
Kad priekaištas negraužtų – kam nesaugai
Šviesos, kurioj ir pats laimingas švieti tu.

Tik dar daugiau. Keistasis žodis gali klausti,
Ar viską padarei šiandien, sūnau,
Žemelei, kuri nuo seno mums priklausė,
Kaip viskas, kas joje, dabar priklauso tau?

Be jos, atsakomybės, želmuo nesveikins saulės,
Neglaus laimingos motinos ranka vaikų,
Nurims keliai, padangių paukščių gausmas,
Kažkas pravirks ar atsilieps žodžiu skaudžiu.

Ateina kartais laikas apsispręsti ir nuspręsti,
Pamest bravūriškus juokus ir tapti žmogumi –
Protingu, jau suaugusiu, kuriam gali pavesti
Svarbius žygius ir pasikliaut tarytum savimi.

Tik kaip blogai, kada be šio svarbiausio jausmo
Kažkas iškyla virš visų, aukštos valdžios kėdės.
Tada sukąstais dantimis belieka širst ir laukti,
Kol iš aukštybių apsišaukėlis žemyn riedės.

Tik dar yra kita, slapta medalio pusė –
Kieno, kodėl ir kaip jie buvo išrinkti?
Prisimeni ir nutyli, ką čia beplūsi,
Kad kartais pats atsakomybę pamiršti.

2009-03-17