Po geležine atributika slepiasi dvokianti tuštuma. Ne visi užuodžia jos smarvę. O kai kuriems netgi kvepia. Na, juk sakoma: „dėl skonio nesiginčijama“. Tikriausiai ir dėl kvapo ginčytis neverta. Subtilu
Vienus tas tuštumos kvapas (smarvė) nužudo, kitus – priešingai, prikelia gyvenimui, suteikia noro gyventi toliau. Jausmų įvairovė. Ir vėlgi subtilu
Visos vertybės viduje pūva. Besiveržiančio tuštumos tvaiko nebesulaiko nei žalvario, nei metalo, nei kaulo simboliai. Įvaizdis – dar ne viskas. Prisiminiau idiotišką (o gal ir ne? Čia ir vėl subtilu) SPRITE reklamą – TROŠKULYS DAR NE VISKAS! Bet vis dėlto šioje frazėje slypi tiesa, arba dalis tiesos. Neužtenka vien trokšti. Troškimas (troškulys) neužpildo tuštumos. Ją tik suerzina. Todėl tuštuma dar stipriau skleidžia puvėsių kvapą (smarvę). Gerai tiems, kas nejaučia troškulio. Tuštuma palaipsniui sau pūna, nesuteikdama kūnui jokio skausmo. Kur kas sunkiau, kai atsiranda troškulys. O tuštuma nepasiduoda. Ji pradeda skausmingai žudyti. Viską iš eilės: kūną, protą, jausmus, sąmonę, kalbą.
Nežinau, kaip apibūdinti tuštumą. Turbūt kai kurie iš jūsų ją įsivaizduoja kaip bejausmę, bevardę, bespalvę būseną ar reiškinį. Ne kiek neabejoju, kad kai kurie žino tuštumos vardą. Vieni ją vadina Žudike, kiti – Mirtimi. Juoda arba balta – Giltinė. Mirtis. Žudikė. Kupina pagiežos, liūdesio, skausmo. O gal ir džiaugsmo, kad taip sėkmingai vykdo savo užmačias, taip dažnai nugali. Subtilus Tuštumos suvokimas (pajautimas)
Tįsdama su savim Tuštumą (pasirodo – ne tokia ji ir lengva!) užkopiau į Aleksoto kalną. Pasukau į kapines. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur galėjau pradingt nuo žmonių, nuo kasdienybės ir paslėpt savo tuštumą. Laikinai. Įsėdau į geltoną pievą. Išsitraukiau Jurgio Kunčino romaną „Kasdien į karą“. Pradėjau skaityti, prieš tai dar pagalvojusi, kad kiekvienas mūsų rytas prasideda kova su savimi ar kitais: turi anksti keltis ir eit į įgrisusią mokyklą, paskaitas ar nuobodų darbą, arba išleisti vyrą į darbą ir vaikams gaminti pusryčius. Kasdien turi su savimi kariauti, privalai save nugalėti.
Kad pajustum Visatos alsavimą, viduje kaži kas turi krustelėt, gal net apsiversti ir susijaukti. Nereikia tam didžios progos ar priežasties, bet vien įsigeidęs to nepajusi. Visata arčiausiai naktį, bet paros metas nėra svarbiausi. Netgi mieste. Žaibuoja taip toli, kad net griaustinio negirdėti. Nugrimzta gatvės, kvartalai, ore ištirpsta bokštai ir švyturiai. Ima suktis žvaigždynai, nuo trinties cypia pūkiniai debesėliai. Pasipila aukso, sidabro, nikelio, ketaus lietus – kokios brangios ir puošnios...
- Tu čia. Patinka? Juodi kryžiai ir tyla.
- Taip. Tik čia galiu paslėpt savo Niekybę, kuri pavirto našta.
- Ką matai?
- Man vaidenas?
- Ne. Juk tada, kai gyvenau tarp žmonių, buvau dailininkas.
- Prisimenu. Įžvelgiu paukščio siluetą. Į jį nutiesta ranka. Paukštis lesa iš rankos! Kvietimas?
- ..........................................
- Negaliu.
- Dar ne laikas. Pabūk čia. Čia šioje akimirkoje sustingsta visas tavo gyvenimas. Kai jį paliksi, ateisi pas mane. Čia, į šitą tylą. Išmoksi jos kalbą, pamilsi vienatvę.
- Aš myliu tave, Medi! Dabar! Šią akimirką!
Nenutilk!
Aš vis dar mokausi. Mokausi išgirsti tylą. Aš, kaip stropi mokinukė, atidžiai jos klausausi. Tam, kad išmokčiau kalbėti ir verkti į tylą, tam, kad išgirsčiau, ką ji man sako...
Medi...
Kokia tuštuma! Net ir tyla turi daugiau prasmės nei ši tuštuma!
- Gerai, tu tylėk. Tu pavirsk tyla. O aš į tave prabilsiu. O po to stengsiuos suprast tavo atsakymą. Nutilk...
-
Gerai. Jaučiu aplink tylą. O viduje – tokia tuštuma, nors vilku kauk... Ne, aš nekauksiu. Per daug tuštybės. Ji ir pažadino tuštumą! Ar galiu ją užmigdyti? Ar galiu ją sunaikinti amžiams?
Tyla. Per daug tuštybės, per daug tuštumos, kad ką nors išgirsčiau. Tyla... Tik po mirties suprasiu jos kalbą. Ne, aš ją suprasiu prieš mirtį, klausysiu jos mirštant.
Užverčiau knygą. Knygose daug išminties. Bet jos neduoda patyrimo. Tai tik kitų patirtys. O mano patirtis – tuštuma. Ne, ne tyla, bet tuštuma. Tyla iškalbingesnė už tuštumą. Tyla atveria kelią į kalbą. Tuštuma pagrobia bet kokias mintis, idėjas. Kuo užpildyti tą tuštumą? Knygose rašoma, kad... Ne, aš pati pavirsiu knyga. Tuščia knyga. Tuštumos knyga. Gal kas užpildys baltus jos puslapius?