Dėkoju tam, kas vanagu plėšriu
Lesioti ėmė sielos nekaltybę,
Nes jo dėka suvokiau, ką turiu,
Ir pamačiau, manęs kas įsikibę,
Buvau paraginta pasiekt savas ribas,
Esybės jėgą visą pamatuoti,
Įvertint laiką (liko ne kažkas),
Užmiršti skaudžią seno kūno votį...
Susitikimo mūsų maloniu
Nesugebėčiau niekaip pavadinti.
Dėkoju tam, kas įkalė vinių,
Bet ne karstan – į gyvo gyvą mintį.
Nuo šiolei vertinu ne tik puikius draugus,
Bet ir tuos vanagus, kur tapo mano priešais,
Nes būtų nepasiekiamas dangus,
Jei sielos kiauto niekas nenuplėštų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-03-18 12:28:16
gerai baigei;
įtikinamai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-03-14 21:58:21
Nes būtų nepasiekiamas dangus,
Jei sielos kiauto niekas nenuplėštų.
Ko gero... taip... :)
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-03-14 20:10:34
Skaudi tikrovė, dažna tikrovė.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2009-03-14 19:44:32
Išties gražus kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2009-03-14 15:49:30
"Draugus laikyk arti, priešus dar arčiau"...