Dėkoju tam, kas vanagu plėšriu
Lesioti ėmė sielos nekaltybę,
Nes jo dėka suvokiau, ką turiu,
Ir pamačiau, manęs kas įsikibę,

Buvau paraginta pasiekt savas ribas,
Esybės jėgą visą pamatuoti,
Įvertint laiką (liko ne kažkas),
Užmiršti skaudžią seno kūno votį...

Susitikimo mūsų maloniu
Nesugebėčiau niekaip pavadinti.
Dėkoju tam, kas įkalė vinių,
Bet ne karstan – į gyvo gyvą mintį.

Nuo šiolei vertinu ne tik puikius draugus,
Bet ir tuos vanagus, kur tapo mano priešais,
Nes būtų nepasiekiamas dangus,
Jei sielos kiauto niekas nenuplėštų.