Didžiausias stebuklas man būtų pakilt:
Su vėju varžytis dėl Saulės artumo,
Ledais, antai – žemėj – baltumo tyrumo,
Mintim, viršum visko, – dėl jausmo blaivumo.
Pakilus pirmiausia pagaučiau aš kaitrą,
Danguj virš bedugnės plasnočiau, kol greitai
Praslystų jinai, tarsi audra didinga
Apsirėdžiusi apdaru. Vasaros galingos.
Sugaučiau spalvas ir neduočiau vaivorykštei –
Parneščiau į Žemę su savimi kovojančią.
Ir jūrai išpūsčiau kaip smiltis iš saujos
Mažas ir lengvas: lai liejasi spalvos!
Didžiausias stebuklas man būtų pakilt.
Ne dėl to, kad nemėgčiau lytėti aš žemės.
Aš noriu jausti, nenoriu jos mint.
Aš noriu ne kojom, o širdimi su ja glaustis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-14 20:53:38
Visur taip gražiai apsieinama be tiesioginio jausmų įvardijimo, o paskutiniajame posme jau pratrūkstama. Siūlyčiau vengti tokių atvirų 'noriu-nenoriu' ir pan. Visai nieko, tačiau neritmingai - nėra vidinių sąskambių. Reiktų kiek padirbėti.
Vartotojas (-a): Musytė
Sukurta: 2009-03-14 00:33:35
Salomėjos Nėries nuotaikos. Tikrai. Bet yra ir pastabėlių. Pritemptas rimas vietomis. Nu bet ką aš galiu pasakyti... ne saldu, o tyra, ne aukštai, o svaiginančiai. Puikiai :)